Dirbtinis intelektas nepakeis nei kartografo, nei į žemėlapį žiūrinčio žmogaus

Skaitmeninius geografinius duomenis šiandien naudojame pernelyg nesusimąstydami. Įvairios GIS (geografinės informacijos sistemų) programėlės mums padeda planuoti maršrutus, aplenkti transporto kamščius ir net investuoti. GIS sistemos yra galinga priemonė, leidžianti pramonei, verslui ar valstybei analizuoti aplinkos, demografinius bei topografinius duomenis ir priimti reikalingus sprendimus.

„Gyvename laiku, kai visi žino, kur viskas yra. Žemėlapių sudarymo technologijos yra labai pažengusios ir persmelkusios įvairias gyvenimo sritis. Tačiau kartografų užduotis išlieka ta pati – padaryti, kad žemėlapis, kaip ženklų sistema, būtų suvokiamas, sistemiškas, o jame vaizduojami dalykai naudotojui būtų aiškūs“, – teigia Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorė Giedrė Beconytė.

Erdviniai duomenys ir investicijos

Pasak mokslininkės, pagrindinės žemėlapio funkcijos išlieka nepakitusios nuo seniausių laikų: parodymas, išaiškinimas ir akcentavimas. T. y. kartografo užduotis yra padaryti geografinius duomenis perskaitomus žmogaus žvilgsniui, o toliau šie duomenys gali būti naudojami labai daugelyje sričių.

„Pavyzdžiui, finansai. Kaip pinigai susiję su vieta? Sakyčiau, glaudžiai. Kai investuoju į kokį nors nekilnojamąjį turtą arba galvoju apie duomenų apsaugą, nenorėčiau visų išteklių sutelkti į vieną vietą, o, priešingai, išsklaidyti. Tai vadinama geografiniu diversifikavimu. Saugiau turėti paskirstytus objektus, o protingai paskirstytus – dar geriau“, – tvirtina prof. G. Beconytė.

Pasak jos, investuojant erdviniai duomenys gali padėti nustatyti, kokios rizikos susijusios su turto objekto vieta. Svarbu, kad aplinka, taip pat jos kitimo prognozės būtų palankios. Be to, ir planuojant logistiką svarbu žinoti, kur ir kaip nutolę objektai.

„Žvelgiant globaliau, geras diversifikavimo pavyzdys – ne tik praplėsti tris didžiausius Lietuvos miestus, bet ir investuoti į miestus ir miestelius visoje Lietuvoje. Jei žmonės negyventų vien tik didmiesčiuose, galbūt naują perspektyvą įgautų ir mažesni miestai. Kitas geografinis uždavinys yra specializavimas, kokią gamybą ar kitas veiklas galima plėtoti tuose miestuose“, – sako mokslininkė.

Žemėlapiai gali padėti priimti tikslingesnius sprendimus

„Žemėlapis – labai stiprus integruojantis veiksnys. Jame galime sutalpinti labai daug kintamųjų, nurodančių svarbius dalykus, susijusius su ta vieta ir tarpusavyje: kas ten gyvena, kokios ten žemės, ištekliai, infrastruktūra ir t. t. Visa tai – erdviniai klausimai – nuo jūsų buto iki visos valstybės“, – vardija profesorė.

Jos teigimu, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministerijos specialistas, galintis naudotis žemėlapiu, matyti reiškinių sklaidą erdvėje ir daryti apibendrinimus, pastebėti statistiškai išsiskiriančias („karštas“) zonas, geriau orientuosis priimdamas sprendimus.

„Šiuo atveju erdviniai duomenys specialistams padeda planuoti specifiškas priemones skirtingoms geografinėms zonoms ir teikti labiau į vietovę orientuotą pagalbą. Būtent todėl reikia didinti kartografinį raštingumą, ypač institucijose, kuriose priimami sprendimai“, – rekomenduoja prof. G. Beconytė.

Svarbi užduotis – didinti kartografinį raštingumą

„Kartais kartografiją įsivaizduojame kaip kažką labai specifiško – sudėtingus žemėlapius, sudaromus neaišku kam. Tačiau adresatas visada aiškus – žmogus. Visos šiuolaikinės kartografijos teorijos pripažįsta, kad žmogus turi unikalų gebėjimą daryti įžvalgas žiūrėdamas į žemėlapį. Tiesiog taip veikia mūsų smegenys: gavusios vaizdą jos žaibišku greičiu analizuoja, apibendrina ir suformuluoja teiginius apie žemėlapyje pavaizduotų reiškinių savybes ar struktūras“, – teigia VU mokslininkė. Pavyzdžiui, tiesiog pastebime, kad senosios gyvenvietės ir piliakalniai išsidėstę palei upes, o automobilių vagysčių židiniai yra ties išvažiavimais iš miesto. Tada jau turime ką tikrinti patvirtinamosios analizės (geostatistiniais) metodais, aiškintis sąsajų priežastis.

Nors dirbtinis intelektas gali apdoroti milžiniškus duomenų kiekius ir taip pat pateikti įžvalgas, pvz., kiek tam tikroje vietoje auga ar krenta pardavimai, žmogaus smegenys pranašesnės tuo, kad analizuodamos jos atranda ir tuos dalykus, kurių nesitikime – t. y. atsako į neužduotus klausmus. Algoritmai nebūtinai bus tokie gudrūs.

„Žmogus geba į žemėlapį žiūrėti kompleksiškai. Todėl viena iš kartografijos kaip mokslo užduočių yra ugdyti kartografinį raštingumą, kad žmonės darbe ir kasdienybėje žvelgtų į erdvinius duomenis analitiškai ir priimtų sprendimus. T. y. kad protingas žemėlapių naudojimas taptų kasdiene praktika. Tai ypač svarbu ten, kur priimami sprendimai – valstybės valdyme“, – mano profesorė.

GIS įrankiai reikalauja kruopštaus ir ilgalaikio įsitraukimo

Pasak prof. G. Beconytės, čia konsultantų vaidmuo tenka kartografams, galintiems padėti specialistams pastiprinti erdvines kompetencijas: „Pažiūrėti į žemėlapį yra lengva, o galimybė apsirikti – itin maža, jei jis gerai padarytas. O gerai padaryti žemėlapį, ypač skaitmeninį, daugiamastelinį – profesionalių kartografų darbas, reikalaujantis geografinių kompetencijų ir technologinių žinių. Kai kintamųjų žemėlapiuose yra labai daug, gelbsti duomenų apdorojimo technologijos. Nors niekas nepakeis analizuojančio ir interpretuojančio žmogaus žvilgsnio. Turime suvokti, ką ir kada reikia automatizuoti.“

Profesorės manymu, šiuo metu esame etape, kai dar tik mokomės dirbtiniam intelektui užduoti protingus klausimus. Juk jo efektyvumas priklauso nuo klausimų, kuriuos užduodame.

„Kol kas už visų žemėlapių slypi ilgas ir kruopštus kartografų darbas. Žemėlapius padaryti užtrunka. Pavyzdžiui, lietuviškos erdvinių duomenų platformos www.geoportal.lt projektas buvo inicijuotas dar 2004 m. Nuo pirminės idėjos iki visavertės sistemos užtruko daugiau kaip 10 metų. Iki šiol portalas, kuriame pateikiami oficialūs valstybės duomenys, yra tobulinamas, jame atsiranda daugiau paslaugų ir galimybių ir jis yra prieinamas visiems“, – sako geografė.

Nors profesionalūs GIS ir žemėlapių sprendimai paprastai brangūs, mokslininkės įsitikinimu, kartais užtenka labai paprastų ir nemokamų įrankių, kad padarytume labai didelius dalykus.

Pranešimą paskelbė: Gintarė Bidlauskienė, Vilniaus universitetas